Nuodėmės išpirkimas

Nuodėmių "išpirkimo" mechanizmas:
dievas tėvas siunčia dievą sūnų (t.y. patį save) į žemę, ten skaito pamokslus, bet žmonės  jį nuteisia ir pakabina ant kryžiaus.
Viskas, jūsų nuodėmės išpirktos.
Būtų viskas puiku, bet labai jau daug klausimų kelia tas "išpirkimas". Visų pirma - ką konkrečiai išpirko? Kaip teigia Augustas antiutopija bloge, išpirktos yra visos nuodėmės:

Jėzus išpirko visų praeityje gyvenusių, dabar gyvenančių ir ateityje gyvensiančių žmonių visas nuodėmes

Tai ne visai tiesa, nes tas "išpirkimas" nėra galiojantis. Yra dar ir krikštijimas. Anot katekizmo :

1263 Krikštu atleidžiamos visos nuodėmės – ir gimtoji, ir visos asmeninės, taip pat bausmės už nuodėmes.61 Nebelieka nieko, kas atgimdytiesiems sutrukdytų įeiti į Dievo karalystę, – nei Adomo nuodėmė, nei asmeninė nuodėmė, nei nuodėmės pasekmės, kurių skaudžiausia yra atskyrimas nuo Dievo. 

 Jono krikštytojo ir Jėzaus konkurencija? Beje čia beveik Jėzus prakišo, nes pats ėjo krikštytis pas Joną. "Beveik" nes Jėzaus mazochistinės išdaigos taip pat niekas nenurašė. Tiesiog suplakė viską į krūvą ir dabar turime du atpirkimus, kurie viens be kito negalioja. Tik kyla klausimas kodėl nenuodėmingas Jėzus krikštijosi.
 Bet labiausiai dominantis klausimas yra Jėzaus mazochizmas. Kodėl būtent per kraują, per nukryžiavimą? Kodėl dievo gerumas pasireiškia per prievartą, nusikaltimą, kančią? Nėra kitų būdų išreikšti dievo gailestingumui?
 Šis akis badantis absurdas nedavė ramybės jau pačioje krikščionybės pradžioje, bet tikėjimas nebūtų tikėjimu, jei jam būtų įdomi logika. Štai ir Paulius "Pirmajame laiške korintiečiams"  pateikia versiją, kuri lyg ir turėtų pateisinti dievo mazochizmą:

1 Kor 1

27 Bet Dievas pasirinko, kas pasauliui atrodo kvaila, kad sugėdintų išminčius. Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus. 

28 Ir tai, kas pasaulio akims – žemos kilmės, kas paniekinta, ko nėra, Dievas pasirinko, kad niekais paverstų tai, kas laikoma kažin kuo, – 

29 kad joks žmogus negalėtų didžiuotis prieš Dievą. 

 Ir kur čia tas sugėdinimas? Kodėl apskritai buvo atleista jei žmonės Jėzaus neklausė? Ar nebūtų logiška atleisti tiems, kurie suprato savo klaidas ir priėmė Kristaus mokymą?
Bet viskas įvyko priešingai - dievas nubaustas, ant jo mokymo nusispjauta, bet visiems atleista. Argi neturėtų būti gėda pačiam dievui už tokį absurdą?
Ir pagrindinis klausimas: kas būtų buvę, jei Kristus nebūtų buvęs nukryžiuotas?
Būtų paklausę Jėzaus ir tapę geri? Ar tas gerumas nebūtų  buvusi klaida, nes tada nebūtų jokio atleidimo?

Tikėjimas

Jn 20

25 Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“ O jis jiems pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“.

26 Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“ 

27 Paskui kreipėsi į Tomą: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis“. 

28 Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas“! 

29 Jėzus jam ir sako:

„Tu įtikėjai, nes pamatei.

Palaiminti, kurie tiki nematę!“

Jėzus palaimino tuos, kurie tiki aklai, t.y. žmonių bukumą ir nenorą siekti žinių.
Nedidelė čia sakyčiau vertybė.

   

Dievas nežudo?

  Vis dar galvojate, kad dievas geras, teisingas ir bodisi žudynėmis?
Pažiūrėkime ką apie tai sako biblija:

Pr 6

6 Ir VIEŠPATS gailėjosi sukūręs žmogų žemėje, ir jam gėlė širdį. 

7 VIEŠPATS tarė: „Nušluosiu nuo žemės veido žmones, kuriuos sukūriau, – žmones drauge su gyvuliais, ropliais ir padangių paukščiais, – nes gailiuosi juos padaręs“. 

*****

Pr 19

24 Tuomet VIEŠPATS lijo ant Sodomos ir Gomoros siera ir ugnimi {nuo VIEŠPATIES iš dangaus}. 

25 Jis sunaikino tuos miestus ir visą Lygumą drauge su visais miestų gyventojais ir žemės augmenija.

*****

Pr 38

7 Bet Eras, Judo pirmagimis, buvo nedoras VIEŠPATIES akyse. VIEŠPATS atėmė jam gyvastį.

*****

9 Bet Onanas, žinodamas, kad palikuonis nebus jam, kada tik susieidavo su brolio žmona, išliedavo savo sėklą ant žemės, nes nenorėjo duoti savo broliui palikuonio.

10 Ką jis darė, buvo nedora VIEŠPATIES akyse. VIEŠPATS ir jam atėmė gyvastį.

*****

Iš 4

24 Atsitiko, kad kelionės metu, nakvojant vienoje užeigoje, VIEŠPATS pasitiko Mozę ir bandė jį užmušti. 

*****

Iš 12

12 Juk tą pačią naktį aš pereisiu per Egipto žemę, užmušdamas visus Egipto krašto pirmagimius ne tik žmonių, bet ir gyvulių; padarysiu teismą visiems Egipto dievams – aš, VIEŠPATS! 

---

29 Vidurnaktį VIEŠPATS užmušė visus Egipto krašto pirmagimius, – nuo savo soste sėdinčio faraono pirmagimio ligi kalėjime esančio kalinio pirmagimio, ir visus gyvulių pirmagimius. 

*****

Iš 14

23 O egiptiečiai vydamiesi žygiavo paskui juos į jūrą visi: faraono žirgai, kovos vežimai ir vežėjai. 

24 Atėjus ryto sargybos metui, VIEŠPATS metė žvilgsnį į egiptiečių kariuomenę iš ugnies ir debesies stulpo ir sukėlė klaiką egiptiečių gretose. 

25 Jis taip įklampino jų vežimų ratus, kad jie vos besisuko. Egiptiečiai tarė: „Bėkime nuo izraeliečių, nes VIEŠPATS kovoja už juos su Egiptu“.

26 Tada VIEŠPATS Mozei paliepė: „Ištiesk ranką viršum jūros, kad vandenys sugrįžtų ant egiptiečių, jų kovos vežimų ir vežėjų!“ 

27 Mozė ištiesė ranką viršum jūros. Auštant jūra ėmė grįžti į savo įprastą vietą, ir egiptiečiai bėgo nuo jos. Bet VIEŠPATS nubloškė juos į jūrą. 

28 Vandenys sugrįžo ir paskandino jūroje kovos vežimus ir vežėjus – visą faraono kariuomenę, žygiavusią paskui izraeliečius. Nė vienas jų neišsigelbėjo.

*****

Iš 32

9 VIEŠPATS kalbėjo Mozei: „Matau, kad ši tauta yra kietasprandė. 

10 Todėl dabar palik mane vieną, kad mano įniršis ant jų įsiliepsnotų ir juos sunaikinčiau, o iš tavęs padaryčiau didelę tautą“. 

*****

Sk 11

31 Tuo tarpu pakilo VIEŠPATIES siųstas vėjas, atpūtė nuo jūros putpelių ir nubloškė jas šalia stovyklos, maždaug dienos kelionės nuotoliu vienoje pusėje ir dienos kelionės nuotoliu kitoje pusėje, visur aplinkui stovyklą, bemaž poros uolekčių sluoksniu ant žemės. 

32 Žmonės tad buvo ant kojų visą tą dieną bei naktį ir rytojaus dieną, rinkdami putpeles. Net tas, kuris mažiausiai surinko, turėjo dešimt homerų. Tada jie išskleidė jas visur aplink stovyklą. 

33 Bet mėsai tebesant jiems tarp dantų, net dar jos nesukramčius, įsiliepsnojo VIEŠPATIES pyktis ant žmonių, ir VIEŠPATS ištiko juos labai skaudžia rykšte. 

34 Užtat ta vieta buvo pavadinta Kibrot- haTaava, nes ten buvo palaidoti žmonės, kurie buvo pasidavę godumui. 

*****

Sk 16

20 Tuomet VIEŠPATS kalbėjo Mozei ir Aaronui, tardamas: 

21 „Pasitraukite nuo šios bendrijos, kad galėčiau viena akimirka juos sunaikinti“.

22 Parpuolę kniūbsti, jie tarė: „O Dieve, visos žmonijos alsavimo šaltini! Argi vienam žmogui nusidėjus, tu ant visos bendrijos pyksi?“ 

---

31 Vos jam ištarus visus šiuos žodžius, žemė atsivėrė po jų kojomis. 

32 Žemė atvėrė savo burną ir prarijo juos drauge su jų šeimomis – visus, kurie priklausė Korahui, ir jų nuosavybę. 

33 Jie tad su viskuo, kas jiems priklausė, nugrimzdo gyvi į Šeolą. Žemė apdengė juos, ir jie pražuvo iš bendrijos. 

---

35 VIEŠPATIES ugnis prasiveržė ir sunaikino anuos du šimtus penkiasdešimt vyrų, atnašavusių smilkalus.

Sk 17

11 Mozė tarė Aaronui: „Paimk savo smilkytuvą, įdėk į jį ugnies nuo aukuro, užberk ant jos smilkalų, skubėk su juo pas bendriją ir atlik už juos permaldavimą. VIEŠPATIES pyktis atėjo, maras jau siaučia“. 

12 Aaronas paėmė smilkytuvą, kaip Mozė buvo jam paliepęs, nubėgo į susibūrusiųjų vidurį, kur jau siautė maras. Užbėręs smilkalų, jis atliko permaldavimą už žmones 

13 ir atsistojo tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Maras buvo sutramdytas. 

14 Mirusiųjų maru buvo keturiolika tūkstančių septyni šimtai, neskaitant tų, kurie mirė su Korahu.

*****

Joz 10

10 VIEŠPATS apstulbino juos išgąsčiu Izraelio akivaizdoje. Izraeliečiai sutriuškino juos prie Gibeono ir vijosi Bet-Horono šlaito keliu, niokodami juos iki pat Azekos ir Makedos. 

11 Jiems bėgant nuo Izraelio žemyn Bet-Horono šlaitu, VIEŠPATS svaidė ant jų iš dangaus didžiulius akmenis iki pat Azekos, ir jie žuvo. Daugiau jų žuvo nuo krušos, negu kad izraeliečiai užmušė kalaviju. 

Manau pakanka įrodymų, kad dievas tiesiog maudosi žmonių kraujyje. Žudo kaip matome įvairiomis progomis ir nebūtinai nusikaltėlius. Kartais žudymo manija užsikrėtusiam dievui netgi Mozė priekaištauja. O Mozė buvo labai žiaurus.

Jėzus: dievas? (šėtono versija)

 Krikščionys Jėzų laiko dievu nepaisant to, kad paties Jėzaus kalbos tam prieštarauja. Apie tai jau  rašiau. Bet Kristaus žodžiai matyt yra beverčiai krikščioniams, jei tai prieštarauja bažnyčios mokymui.
Jei neklauso savo pranašo, gal paklausys paties šėtono.

 Mk 1

12 Netrukus Dvasia jį paakino nukeliauti į dykumą. 

13 Jis praleido dykumoje keturiasdešimt dienų šėtono gundomas, buvo kartu su žvėrimis, ir angelai jam tarnavo. 

 Primenu, kad šėtonas tai puolęs angelas (dar viena Neklystančiojo klaida), ir dangaus reikalus išmanyti turėtų kur kas geriau nei bet kuris teologas. Gundyti patį dievą butų neapsakoma kvailystė. Galų gale kaip gundyti dievą, kuris ir taip viską gali turėti vien panorėjęs? Šėtonui priskiriama daug bjaurių savybių, bet idiotizmas - niekada.
  Evangelistui Matui dievo gundymo variantas irgi nepriimtinas, todėl jis aiškiai atskiria Jėzų nuo dievo:

Mt 4

1 Paskui Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kad ten būtų velnio gundomas.

Štai čia logikos kur kas daugiau - dievas išbando pranašą. Jei dievas pats save bandytų, tai koks jis tada dievas?
 Štai ir pats šėtonas kreipdamasis į Kristų, nevadina jo dievu, o tik dievo sūnumi:

Mt 4

3 Prie jo prisiartino gundytojas ir tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona“. 

Lk 4

3 Tuomet velnias jam tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk šitam akmeniui pavirsti duona“.

Be abejo velnias žinojo biblines dievo galimybes, bet paprasčiausiai netikėjo Kristaus dieviškumu. Tai netgi ne gundymas, o tik patikrinimas. Jėzus skelbęsis turįs dieviškų savybių šio patikrinimo neišlaikė, bet ir neneigė esąs žmogus:

Lk 4

4 Jėzus jam atsakė: „Parašyta: Žmogus gyvas ne viena duona!“

Dar juokingiau atrodo dievo gundymas valdžia ir turtais:

Lk 4 

5 Tada velnias, pavėdėjęs jį aukščiau, viena akimirka parodė jam visas pasaulio karalystes 

6 ir tarė: „Duosiu tau visą jų valdžią ir didybę; jos man atiduotos, ir kam noriu, tam jas dovanoju. 

7 Taigi, jei parpuolęs ant žemės pagarbinsi mane, visa bus tavo“ 

Tai tikrai ne dievo, o žmogaus gundymas.
Kristus vėl pareiškia, kad jis ne dievas, o tik jo tarnas:

Lk 4

8 O Jėzus jam atsakė: „Parašyta:

Viešpatį, savo Dievą, tegarbink

ir jam vienam tetarnauk!“

 Buvo dar vienas  patikrinimas:

Lk 4

9 Dar nusivedė jį velnias į Jeruzalę, pastatė ant šventyklos šelmens ir tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, pulk nuo čia žemyn, 

10 nes parašyta:

Jis palieps savo angelams sergėti tave ir dar:

11 Jie nešios tave ant rankų,

kad neužsigautum kojos į akmenį“.

Ir vėl velnias aiškiai parodo Jėzų nesant dievu. Dievo apsaugot nereikia.

  Iš visos šios istorijos matome, kad tebuvo vienintelis gundymas: turtais ir valdžia. Logiška, jei būtų gundomas pranašas ir visiškai kvaila tuo gundyti dievą.
  O štai patikrinimų Kristus neatlaikė. Stebuklų daryti nemokėjo, todėl ir išsisukinėjo nuo kontroliuojamo patikrinimo. Šėtonas tai ne kvailas žmogelis, kurį galima apgauti iliuzijomis.
 Paversti akmenis duona atsisakė, o štai pamaitinti minią žuvim su bulka jam netrukdė net ir parašymas  "Žmogus gyvas ne viena duona!" . Tiesiog nebuvo šalia nieko, kas galėtų demaskuoti jo "stebuklą". Galima drąsiai teigti, kad Jėzus tebuvo talentingas iliuzionistas , ir visi jo "stebuklai" tebuvo akių dūmimas, apgavystės, iliuzijos. Velniui savo dieviškos galios įrodyti negalėjo, visaip išsisukinėjo, nors kaip vėliau matome "stebuklais" nesibodėjo ir jokių sąžinės priekaištų nejautė.

Nežudysi

 Penktasis dievo įsakymas.
 Būtų nuostabu, jei visi jo laikytųsi, bet biblijos gerbėjai turi rimtų priežasčių jo nesilaikyti.
 Visų pirma - dievas myli žmogžudžius!
 Netikite?
 Du labiausiai dievo mylimi žmonės yra Mozė ir Elijas.
 Šias dvi personas gerbia ir gerumo propaguotojas Jėzus:

Mt 17

3 Ir štai jiems pasirodė Mozė ir Elijas, kurie kalbėjosi su juo.

 Pirmoji Mozės žmogžudystė buvo visai ne religinio pobūdžio ir ne dievo įsakymu padaryta:

Iš 2

11 Vieną kartą, kai Mozė jau buvo užaugęs, jis nuėjo pas savo gimines. Stebėdamas jų lažo darbus, jis pamatė vieną egiptietį, mušantį hebrajų – vieną iš jo giminių. 

12 Apsidairęs aplinkui ir nieko arti nematydamas, jis egiptietį užmušė ir paslėpė smėlyje.

 Kadangi dievas čia nagų nekišo, tai ir pati žmogžudystė čia yra mažiausiai pasibjaurėtina - apgynė nuskriaustąjį. Galų gale dar ir paties įsakymo nežudyti nebuvo.
Beje įsakymas nežudyti Mozei nieko nereiškia.

 Davęs begalę nurodymų, dievas staiga pamato, kad izraelitai jau nebe jį garbina o aukso veršį. Įsiutęs dievuliukas pamiršęs visus savo įsakymus ir bet kokį padorumą, nutaria vėl žudyti. Mozė įtikina Gailestingąjį dievą nežudyti, primena Teisingajam, kad duotus pažadus reikia vykdyti. Žodžiu, Neklystantis suprato kad klydo ir skerdynių atsisakė. Sustabdęs Jahvę priekaištais, Mozė puoselėjo savo kraugeriškus planus.
Vos nusileidęs nuo kalno, sunaikina dekalogo lenteles ir pats surengia žiaurias skerdynes:

Iš 32

26 atsistojo stovyklos vartuose ir tarė: „Kas už VIEŠPATĮ, teateina pas mane!“ Visi levitai susibūrė aplink jį. 

27 Jis tarė jiems: „Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: 'Prisijuoskite kalaviją prie šono, visi iki vieno! Eikite nuo vartų prie vartų, išilgai ir skersai per stovyklą, ir žudykite savo brolį, kaimyną ir giminaitį'“. 

28 Levitai padarė kaip Mozė įsakė, ir tą dieną krito apie tris tūkstančius žmonių. 

 Be abejo, dekalogo lentelių sunaikinimas buvo neatsitiktinis. Rodyti dešimt įstatymų iš kurių tris ką tik pats pažeidei yra kvaila.

Iš 20

7 Nenaudosi piktam VIEŠPATIES, savo Dievo, vardo, nes VIEŠPATS nepaliks nenubausto to, kuris naudoja piktam jo vardą.

-----

13 Nežudysi.

-----

16 Neliudysi melagingai prieš savo artimą.

 Mozė melavo savo tautai, kad šios skerdynės vyko dievo paliepimu.
 Taigi, naudoti dievo vardą piktam, žudyti ir meluoti draudžiama, bet jei labai nori - galima?
 Dievas ne tik nepasipiktino tokiu Mozės elgesiu, bet ir toliau laikė savo numylėtiniu, vertu vietos danguje.
 Tai kas, anot dievo, yra moralu, o kas amoralu?
 Kodėl tie įstatymai buvo skelbiami? Tam kad jų nesilaikyti?
 Kodėl dievas uždraudęs žudyti, vertė izraelitus naikinti ištisas tautas?

  Antrasis dievo numylėtinis taip pat skerdynių nesibodėjo.
Baalo pranašams, anot biblijos, įrodęs savo dievo  pranašumą, nepasistengė jų atversti į savo tikėjimą, o dar nespėjus pranašams atsipeikėti juos visus išžudė:

1 Kar 18

39 Tai matydami, visi žmonės puolė kniūbsčia, šaukdami: „VIEŠPATS yra Dievas! Tik VIEŠPATS yra Dievas!“

40 Elijas jiems tarė: „Čiupkite Baalo pranašus! Nė vienam neleiskite pabėgti!“ Jie buvo suimti. Nuvaręs juos žemyn prie Kišono upelio, Elijas ten juos nužudė.

 Na žinoma, kam čia tas gerumas. Jis nepopuliarus danguje.
Į dangų be persėdimo keliauja tik žmogžudžiai:

2 Kar 2

11 Jiems einant toliau ir besikalbant, staiga juodu perskyrė ugnies vežimas ir ugningi žirgai. Elijas pakilo viesulu į dangų.

Nieko nuostabaus kad krikščionys  nesilaikė dekalogo įstatymų.
Dievas savo veiksmais nieko ir neįpareigojo jų laikytis.

Dekalogas

Anot biblijos, originalus dešimties dievo įsakymų tekstas buvo užrašytas paties dievo:

Iš 31

18 Pabaigęs kalbėti su Moze ant Sinajaus kalno, VIEŠPATS padavė jam Sandoros lenteles – akmenines plokštes, parašytas paties Dievo pirštu.

Iš 32

16 Lentelės buvo Dievo darbas ir raštas buvo Dievo raštas, įrėžtas lentelėse.

 Tokie įstatymai berods turėtų būtų amžini ir nekintami, bent jau tiems, kurie teigia geriau už kitus išmanantys dieviškuosius reikalus. Bet...

Šiuos dešimt įstatymų galime biblijoje sutinkame dviejose vietose: Išėjimo 20, 2–17 ir Pakartoto Įstatymo 5, 6–21. Abiejose vietose įstatymai vienodi, kas lyg ir turėtų pabrėžti šių įsakų svarbą ir nekintamumą. Bet matyt teologai mano taip gerai viską suprantą, kad gali pataisyti netgi patį dievą.

Atsiverskime katekizmą , ir pamatysime kad dievą krikščionys jau pataisė: išmetė ar pakeitė neteisingai dievo užrašytus įstatymus:

Katechetinė formulė: 

Neturėk kitų dievų, tik mane vieną.

Netark Dievo Vardo be reikalo.

Švęsk sekmadienį.

Gerbk savo tėvą ir motiną.

Nežudyk.

Nepaleistuvauk.

Nevok.

Nekalbėk netiesos.

Negeisk svetimo vyro ir svetimos moteries.

Negeisk svetimo turto. 

 Užkliuvo RKB teologams antrasis dievo įsakymas:

Iš 20

4 Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje ir kas yra čia, žemėje, ir kas yra vandenyse po žeme. 

5 Jiems nesilenksi ir jų negarbinsi, nes aš VIEŠPATS, tavo Dievas, esu pavydus Dievas, skiriantis bausmę už tėvų kaltę vaikams – trečiajai ir ketvirtajai kartai tų, kurie mane atmeta, 

6 bet rodantis ištikimą meilę iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų.

Dievas žinoma neįvertino, kad lavono ant kankinimo įtaiso pardavinėjimas ir šventinimas yra labai naudingas dalykas.
Įstatymas ant tiek kvailas, kad palyginime katalikai jį išbraukė net iš Pakartoto Įstatymo.

Trečiasis dievo įsakymas teigia:

Iš 20

7 Nenaudosi piktam VIEŠPATIES, savo Dievo, vardo, nes VIEŠPATS nepaliks nenubausto to, kuris naudoja piktam jo vardą. 

 Katekizmas nėra toks kategoriškas - dievo vardo negalima minėti jei nėra reikalo, bet jei reikalas yra, tai jį galima ir piktam naudoti.
Tikslas pateisina priemones.
Negi dievas to nežinojo?

Kanibalizmas

Jn 6

35 Jėzus atsakė: „Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks,

ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš.

Štai tokiais, rodos nekaltais žodžiais, Jėzus užveda kalbą apie tai, nuo ko padoriam žmogui  plaukai šiaušiasi. Be abejo, visi galvoja, kad visa tai tėra alegorija, ir niekas dar nesipiktina. Tačiau minia smarkiai klysta. Jėzus tęsia ir pradeda aiškėti kad kalba eina būtent apie valgį:

 Jn 6

48 Aš esu gyvybės duona.

49 Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė.

50 O štai ši duona yra nužengusi iš dangaus, kad kas ją valgys, nemirtų.

51 Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“.

---

58 Štai duona, nužengusi iš dangaus! Ji ne tokia, kokią protėviai valgė ir mirė. Kas valgo šią duoną – gyvens per amžius“.

Savęs sugretinimas su paprastu maistu - mana, kuri beje taip pat buvo dievo siųsta iš dangaus, pradeda žmonėms kelti nerimą:

Jn 6

52 Tuomet žydai ėmė tarp savęs ginčytis ir klausinėti: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!“

 Galima pagalvoti, kad žydai tiesiog nesuprato alegorijų ir Jėzus štai ims ir paaiškins kas ir kaip.
Nieko panašaus! Tai visai ne alegorijos!
Kristus  ir toliau tvirtina, kad kalba tik apie maistą:

53 O Jėzus jiems kalbėjo: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės!

54 Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną.

55 Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas.

56 Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame.

 Kodėl tas, kuris manė, kad jo paskirtis pritraukti kuo daugiau žmonių prie savęs, kalbėdamas tokius šiurpą keliančius dalykus, matydamas teisėtą pasipiktinimą, nepasivargino paaiškinti savo "alegorijos"? Paaiškinime yra tik patvirtinimas, kad žydai jį suprato teisingai, ir kad tai yra būtina sąlyga amžinam gyvenimui įgyti.
Tokiu elgesiu Jėzus atstūmė visus padorius žmones nuo savęs.

Jn 6

66 Nuo to meto nemaža jo mokinių pasitraukė ir daugiau su juo nebevaikščiojo.

Kodėl atstūmė?

Pasitraukė tie, kurie teisėtai pasišlykštėjo, nusivylė, tie, kuriems dar nebuvo svetimas padorumo jausmas. Klausimas - kodėl kiti pasiliko su juo? Kokia tų, pasilikusiųjų, mokinių moralė? Kodėl šie, abejotinos moralės žmonės, laikomi didžiulėje pagarboje tarp krikščionių? Tuo tarpu nusisukusieji nuo kanibalizmo propaguotojo yra niekinami.

Ir tik tada, kai Temidės kardas jau kabo virš galvos, Jėzus matyt išsigąsta ir staiga pradeda  taisyti savo liūdną padėtį:

Mt 26

26 Vakarieniaujant Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas“.

27 Paskui, paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą ir davė jiems, tardamas: „Gerkite iš jos visi,

28 nes tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti.

Kodėl tik dabar? Kodėl nebuvo galima to pasakyti iš pradžių? Panašu, kad tai viso labo gelbėjimosi planas, kuris jam, beje nepadėjo.
Labai tikėtina, kad kanibalizmo propagavimas lėmė, kad Jėzus buvo nuteistas nukryžiuoti kaip eilinis kriminalinis nusikaltėlis. Tai paaiškintų ir minios pasirinkimą teisme, pas Pilotą: ji sutinka paleisti garsų to meto plėšiką Barabą, kad tik Kristus būtų nukryžiuotas. Kanibalas kelia daug didesnį pasišlykštėjimą, nei plėšikas.

Lieka atviras klausimas: kodėl buvo iškelta tokia absurdiška sąlyga amžinam gyvenimui įgyti?
Tiesiog padorumo jau nebeužtenka?